Kaip išsikasti šulinį

Kaip išsikasti šulinį

Kaip išsirinkti vietą šuliniui

Vandens yra visur. Šulinį galite kasti bet kur ir visur jį iškasite – skirsis tik jo gylis. Negilus šulinys yra nelabai gerai – gali būti, kad „gersite“ gruntinį vandenį. Labai gilus šulinys taip pat nepageidaujamas – daugiau kainuoja, sunkiau semti. Sakoma, kad iš gilaus šulinio dieną galima matyti žvaigždes.

Vieta šuliniui turi būti parinkta 7 m atstumu nuo namo, 10 m
atstumu nuo garažo ar šiltnamio, 15 m atstumu nuo lauko kanalizacijos tinklo, 25 m atstumu nuo tvarto, mėšlidės.

Pirmas rentinys

Rentinius galite naudoti įvairaus aukščio ir pločio. Kuo platesnis tuo lengviau bus kasti šulinį. Plačiuose rentiniuose yra daugiau vietos dirbti, galima laisviau mosuoti įrankiais. Taip pat sujungimo vietoje yra „laiptelis“, neleidžiantis rentiniams judėti į šonus.
Pirmasis rentinys tiesiog atridenamas į būsimą šulinio vietą įlipate į vidų ir pradedate kasti. Pirmiausia žemė nukasama rentinio centre, po to tolygiai kasama po rentinio šonais – ir dar šiek tiek plačiau. Pirmąjį rentinį svarbu į žemę įleisti kuo tiesiau, tad jo nuleidimą žemyn patikėkite labiau patyrusiam.
Rentinys palaipsniui nuo savo svorio leidžiasi žemyn. Kasama tol, kol virš žemės šulinio rentinys kyšos tik per kelis pirštus. Jei daugiau – bus sunku užkelti kitą rentinį, jei mažiau – neprieisite pritaisyti karčių.

Ilgos kartys

Šioje kasimo technikoje yra naudojamos ilgos kartys. Jos reikalingos sujungti rentinius į vientisą elementą.

Skylės kartims
Skylės kartims
Tai daroma tam, kad viduriniams rentiniams stringant (dėl molio ir pan.) apatiniai juos trauktų žemyn. Taip pat tokiu būdu sujungti rentiniai „eina“ tiesiau ir negali nukrypti į šoną. Leidžiant rentinius be sutvirtinimo jie gali atsiskirti, ir į atsiradusį plyšį patekęs smėlis atskirs rentinius vieną nuo kito. Tada juos vėl sujungti tampa ypatingai sunku ar beveik neįmanoma.

Kartys liks žemėje visam laikui.

Pageidautinas karčių ilgis – per visą šulinio gylį. Jei kartys trumpesnės – galėsite jas pridurti vėliau. Storajame (apatiniame) karties gale pritvirtinamas metalinis kablys.


Kablys ant karties galo

Įleidus pirmąjį rentinį, žemėje trijose vietose aplink jį padaromos skylės, pro kurias galėsite prakišti kartis. Apačioje kiekvienos karties kablys turės užsikabinti už rentinio briaunos, tad kablio plotis turi būti ne mažesnis rentinio briaunos storiui.
Skylės šiek tiek prakasamos kastuvu, vėliau „praduriamos“ laužtuvu. Kartys pro skyles sukišamos ir pasukamos, kad kablio auselė atsidurtu rentinio viduje. Pirmą kartą pririšant kartis, jos turi būti pakeliamos, kad iš apačios glaudžiai prisispaustų prie rentinio. Kartys tvirtinamos viela. Iš vidaus viela apjuosia kaištuką, iš lauko – suktuku (metaliniu strypeliu) užveržiama ant karties.

Nuotraukos viršuje:

kartis ir anga jai
karties kablys išlindęs rentinio viduje
iš vidaus prakišama dvigubos vielos kilpa
įstatomas kaištis
kyšantys vielos galai iš lauko pusės
ant karties užveržta viela
kaiščiai rentinių sandūrose

Iškasus šulinį, kaištukai šulinio viduje bus išimti, viela nukirpta arba plaktuku sukalta į plyšius. 





Dedami kiti rentiniai 

Įleidus pirmąjį rentinį ant jo statomas antrasis. – Prie pirmojo krašto padedama lentelė (kad verčiant nesmigtų į žemę ir kad neaplūžinėtų betono kraštai). Ant rentinio per vidurį padedama lenta – smūgiui sušvelninti. Antrasis rentinys priridenamas prie pat, atsukamas reikalingu galu ir drąsiai verčiamas ant pirmojo. Meistras patikino, kad taip metant nė vienas rentinys tikrai nenukentės. Vėliau – vielomis pririšus kartis – lenta bus ištraukta. Rentinys į tikslią vietą pastatomas truputį pakeliant ir kantuojant laužtuvais.
Kiti rentiniai uždedami tokiu pat būdu.
Tolesnis šulinio kasimas gana paprastas. Žiedo apačioje kastuvu kasamas gruntas, pilamas į kibirą, o pagalbininkai traukia kibirus į viršų. Susidarius tuštumai, žiedas dėl savo (o vėliau dėl visų žiedų) svorio slenka žemyn. Žiedui susilyginus su žemės paviršiumi, ant jo užritinamas kitas.
Sunkiausia kasti yra molingą žemę. Mūsų atveju molio sluoksnis sudarė 3 metrus. Tokį gruntą reikia kasti kiek plačiau, kad ne taip smarkiai molingos sienos spaustų rentinių šonus.Rentiniai tolygiai važiuoja žemyn (nepakartojamas jausmas). Ir taip toliau, kol pasiekiamas vanduo. Vandenyje kiek galima kasama stovint ant dugno, o vėliau – ant lentos, kurios vienas galas statomas ant kopėčių laiptelio, o kitas įspraudžiamas į priešingą šulinio sieną. Po vandeniu kasama specialiu kastuvėliu, kurio geležtė su kotu sudaro statų kampą (L formos). Geležtėje prigręžiota skylių vandeniui ištekėti.
Sutinkami didesni akmenys taip pat pridaro papildomų rūpesčių. Jei sutinkami labai dideli – skaldomi ir iškeliami gabalais.
Besileisdami rentiniai gali kiek krypti į šoną. Juos galima tiesinti: po žemesniuoju kraštu kasama plačiau, o po kitais – lygiai su rentinio kraštu.
Pasiekus vandens sluoksnį, darbas sulėtėja. Kasama kol nebeįmanoma dirbti. Tada laikoma, kad šulinys baigtas. Paklaustas meistras atsakė, kad vėliau vandens lygis šulinyje nekils – vandens turėsime tiek, kiek jį įgilinsime.


Šulinio apsauga nuo paviršinio vandens

Vieną ar du apatinius šulinio žiedų sudūrimus iš vidaus būtina užtaisyti skiediniu. Tai reikalinga tam, kad išvengtume paviršinio vandens patekimo pro plyšius tarp žiedų - vandens užtvara kils nuo apačios. Kai skiedinys sukibs, šulinio kasimas tęsiamas. Vandeningame horizonte paprastai įleidžiama 1-2 žiedai. Po to visi likę sujungimai iš vidaus užtaisomi skiediniu, į kurį pridedama skysto stiklo, šulinio dugnas išpilamas 20 - 30 cm žvirgždo sluoksniu (frakcija 5 - 25 cm), šis sluoksnis bus tarsi filtras atsirandančiam vandeniui.
Už vamzdžio esanti erdvė užpilama žvirgždu ir smėliu, kad į šulinį nepatektų lietaus arba tirpsmo vanduo, iš viršaus sutrombuojama moliu. Molis - labai gera vandenspara. Viršutinis žiedas, saugantis nuo sniego ir purvo, nėra įkasamas į žemę. Sudūrimo hidroizoliaciją tarp viršutinio žiedo ir visos kolonos reikia atlikti ypatingai kruopščiai.
Po to, kai vandens lygis šulinyje taps pakankamas, kad į jį būtų galima panardinti siurblį, reikia išpumpuoti vandenį ir tai kai kartoti kaip įmanoma ilgiau: tokiu būdu vyksta šulinio „įsiūbavimas".

Šulinio užbaigimas

Šulinio statyba užbaigiama uždėjus stoginę, kurioje įrengiamas suktuvas metaline rankena. Prie suktuvo tvirtinamas tvirtas trosas. Kibiro pritvirtinimui naudojama grandinės atkarpa, tai padės kibirui panerti į vandenį.
Stoginę galima padaryti namuko tipo, dvišlaičiu stogu su atsidarančiomis durelėmis; viršutinį, iš žemės kyšantį žiedą galima dekoruoti akmenimis arba apklijuoti dekoratyvinėmis plytomis. Labai gražiai atrodo šulinys, kurio rentinys padarytas iš rąstų.



Dalis medžiagos paimta iš http://mauglee.kitox.com/kaip_issikasti_sulini

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą