Sraigtinio siurblio istorija siekia antikos laikus. Antika tai graikų ir romėnų senovė (istorija), jų kultūra, literatūra, menas. Sraigtinio vandens siurblio išradėjas yra graikų mokslininkas Archimedas, gyvenęs senovės Graikijoje, Sirakūzuose panašiai nuo 280 iki 212 m prieš mūsų erą. Jo amžininkai Atenėjus (Athenaeus, 1928 ir Diodoras (Diodorus, 1941) labai gražiai atsiliepia apie žmogų iš Sirakūzų, kurio išradimas leidžia pakelti vandeni kiek norima iš apačios į viršų.
Tad ir šiandien, norint šio tipo siurblius atskirti nuo kitų sraigtinių siurblių, jis vadinamas tiesiog Archimedo sraigtu. Manoma, kad Archimedas šį įrengimą išrado plaukdamas laivu kai į jį dėl neaprašytų literatūroje priežasčių ėmė intensyviai sunktis vanduo ir iškilo grėsmė nuskęsti. Vėliau antikos laikais tai buvo vienintelis vandens siurblys, naudotas vandeniui tiekti.
Sraigtinio siurblio konstrukcija buvo gana paprasta: tai cilindro formos vamzdis su viduje esančiu sraigtu ir šis įrenginys pastatytas horizontaliai maždaug 40 laipsniu kampu. Žemutinė jo dalis panardinta į vandenį. Sraigtas sukdamasis verčia vandenį vamzdžio vidumi judėti aukštyn. Vėliau Archimedas tobulino savo sraigtą ir buvo sukūręs įvairių variantų, tame tarpe ir sraigtą, patalpintą atvirame lovyje.
Kaip buvo gaminamas sraigtinis vandens siurblys antikiniais laikais?
Tuometiniai siurbliai iš pirmo žvilgsnio atrodė gana paprasti, tačiau juos pagaminti nebuvo taip lengva. Tokio siurblio konstrukciją aprašo Vitruvijus (Vitruvius, 1960) dar pirmame šimtmetyje prieš Kristų. Pagrindinė gamybos medžiaga detalėms buvo medis, o jų tvirtinimui ir sujungimui medžio plaušo ir geležies juostos. Bene sunkiausia buvo pagaminti pačią spiralę, kurią sudarė šerdis ir ant jos tvirtinamos spiralės briaunos (sriegės).
Šerdis buvo gaminama iš aštuonių dalių, suklijuojamų derva. Aštuonios šerdies dalys reiškė, kad bus aštuonios sriegės. Suklijuota šerdis turėjo lygiagrečias išilgai einančias siūles. Pagaminus šerdį, ji buvo išraižoma vienodu atstumu apskritimais. Nuo pasirinkto atstumo tarp apskritimų priklausydavo sriegių tankis. Išraižyti apskritimai ir išilginės linijos sudarydavo taisyklingus stačiakampius. Brėžiant įstrižaines per šiuos stačiakampius, jos susijungdavo į vientisą sriegio liniją. Taigi gaunamos aštuonios sraigtinio siurblio vijų linijos, kurios leidžia tiksliai pritvirtinti pačią sriegę. Sriegė buvo gaminama iš plonų medinių vytelių, išmirkytų dervoje, įsmeigiant vyteles į šerdį ir tarp vertikalių vytelių įpinant išilgines. Pagaminti siurblio korpusą buvo lengviau. Čia jau pravertė statinių gamybos patirtis. Cilindras dažniausiai buvo apjuosiamas geležies juostomis, rečiau medžio plaušu. Atlikus šį darbą ir išdžiūvus dervai belieka spiralę įstatyti į korpusą, pritvirtinti sukimo mechanizmą, atramines įvores bei kitas smulkias detales.
Kur buvo naudojami sraigtiniai vandens siurbliai?
Archimedo sraigtas dažniausiai buvo naudojamas drėkinimo reikalams, kai vandenį iš upės į drėkinimo kanalus reikdavo kelti neaukštai, tačiau gana dažnai buvo naudota ir geriamojo vandens tiekimui. Siurblio sraigtą dažniausiai sukdavo darbiniai gyvuliai, o jei nedidelis skersmuo – tuomet ir žmonės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą